Tiesumas

Tu meldeisi priešais Nukryžiuotąjį ir nusprendei, kad verčiau tau nukentėti dėl tiesos, negu tiesai nukentėti dėl tavęs.

Dažnai tiesa tokia neįtikima!.. Ypač dėl to, kad ji visada reikalauja gyvenimo nuoseklumo.

Jei tave trikdo, kad tau sakoma tiesa, tai… kam klausi?

Gal tu nori, kad tau būtų atsakoma tavo tiesa ir pateisinami tavo paklydimai?

Tu patikini labai gerbiąs tiesą… Ar dėl to visada ir laikaisi tokiame pagarbiame nuotolyje nuo jos?

Nesielk lyg kvailys; noras kasdien geriau pažinti, labiau mylėti ir tvirčiau ginti tiesą, kurią reikia pažinti, mylėti ir ginti, niekada nereiškia fanatizmo.

Ir atvirkščiai, nebijau tvirtinti, kad į sektantiškumą įpuola tie, kurie vardan netikros laisvės priešinasi šiam logiškam elgesiui.

Pasirodo, kad, kaip ir Jėzaus Kristaus laikais, lengva ištarti „ne“, paneigti ar užginčyti tikėjimo tiesą. Tu, besiskelbiąs kataliku, turi pradėti žodžiu „taip“.

Paskui, įgijęs žinių, gebėsi paaiškinti, kodėl tu tikras, kad nėra – negali būti – prieštaravimo tarp tiesos ir mokslo, tiesos ir gyvenimo.

Nemesk užduoties, nenutolk nuo kelio, nors ir turėdamas sugyventi su išankstinių nuostatų kupinais žmonėmis, tarsi svarstymų pagrindą ar terminų prasmę lemtų jų poelgiai ar teiginiai.

Pasistenk, kad jie tave suprastų…, bet jei nepavyks, toliau eik savo keliu.

Tu susidursi su žmonėmis, kuriuos sunku įtikinti dėl buko kietakaktiškumo … Tačiau, išskyrus šiuos atvejus, verta aiškintis nesutarimus, ir aiškintis su visa kantrybe, kad ir kiek jos prireiktų.

Kai kurie negirdi – nenori girdėti – nieko kito, išskyrus galvoje turimus žodžius.

Daugelis reikalauja iš kitų tokio supratimo, kuris reiškia visų perėjimą jų pusėn.

Negaliu tikėti tavo teisingumu, jei tu nejauti nesmagumo, ir nemalonaus nesmagumo, susidūręs su menkiausiu ir nekenksmingiausiu melu, kuris, būdamas įžeidimas Dievui, anaiptol nėra nei mažas, nei nekenksmingas.

Kodėl dairaisi ir klausaisi, skaitai ir kalbiesi su nedora intencija, stengdamasis sukaupti „blogį“, glūdintį ne kitų ketinimuose, o tik tavo sieloje?

Kai skaitytojas neturi tiesumo, sunku atrasti rašytojo tiesumą.

Sektantas visuose kitų žmonių užsiėmimuose įžvelgia tik sektantiškumą. Jis matuoja artimą menku savo širdies matu.

Tas valdžios vyras sukėlė man gailestį. Jis nujautė apie logišką kai kurių problemų egzistavimą gyvenime…, bet išsigando ir sutriko, kai jam buvo pranešta apie jas. Jis buvo linkęs veikiau nežinoti, gyventi pusinėje šviesoje ir savo regėjimo prieblandoje, kad tik liktų ramus.

Patariau jam kaip tik pasitikti jas drąsiai ir atvirai, idant jų nebeliktų, ir patikinau, kad tada jis tikrai gyventų ramiai.

Tu irgi nespręsk problemų, savų ir svetimų, nekreipdamas į jas dėmesio; toks patogumas, tingumas atveria duris velnio veikimui.

Atlikai savo pareigą?.. Tavo ketinimai buvo dori?.. Taip? Tada neimk į galvą, kad esama nenormalių žmonių, atrandančių blogį, egzistuojantį tik jų požiūryje.

Buvai tiriamai paklaustas, geru ar blogu laikai aną savo sprendimą, kuris pasirodė jiems nei šioks, nei toks.

Tu ramia sąžine atsakei: „Žinau tik du dalykus: kad mano intencija tyra ir kad… gerai suprantu, kiek man tai atsieina.“ Ir pridūrei: „Dievas – mano gyvenimo pagrindas ir tikslas, todėl aš niekam neabejingas.“

Paaiškinai jam savo idealus ir tvirtą patikimą, katalikišką savo elgesį; atrodė, kad jis priėmė ir suprato kelią. Tačiau netrukus suabejojai, ar šio supratimo neuždusins ne itin tvarkingi jo įpročiai…

Susirask jį iš naujo ir paaiškink, kad tiesa priimama, norint ja gyventi arba stengtis ja gyventi.

„Kas jie tokie, kad mane mėgintų? Kodėl jie turi nepasitikėti?“ – sakai. Nagi pasakyk jiems mano vardu, kad nepasitikėtų savo varganumu…, ir ramiai toliau eik savo keliu.

Tau jų gaila… Nė kiek neturėdami taurumo, jie sviedžia akmenį ir slepia ranką.

Žiūrėk, ką apie juos sako Šventoji Dvasia: „Gėda ir nemalonė kris ant jų visų; stabų dirbėjai pražus nemalonėje.“ Šis nuosprendis neišvengiamai išsipildys.

Sakai, kad daug kas dergia ir juodina šį apaštališkąjį užmojį?.. Na, kadangi tu skelbi tiesą, tai bus bent vienas nekritikuojantis.

Gražiame ir daug žadančiame kviečių lauke nesunku priravėti karučius garstukų, laukinių aguonų ir varpučio…

Apie teisiausius ir atsakingiausius žmones per visą istoriją yra prirašyta juodų puslapių… Tad pagalvok, kiek prikalbėta ir prirašyta prieš mūsų Viešpatį Jėzų Kristų…

Patariu tau, kaip ir kviečių lauke, rinkti baltas ir grūdėtas varpas – tikrąją tiesą.

Patikinęs mane norįs turėti švarią sąžinę, nepamiršk, kad klausytis šmeižto ir nesipriešinti jam reiškia tapti šiukšlių rinkėju.

Tas tavo polinkis, kurį tu vadini atvirumu, lengvai sutikti su bet kokiu teiginiu, nukreiptu prieš asmenį, jo neišklausius, anaiptol ne teisingumas…, juo labiau – ne artimo meilė.

Šmeižtas kartais kenkia apšmeižtiesiems… Tačiau iš tiesų jis nuplėšia garbę jį garsinantiems ir platinantiems…, o paskui besinešiojantiems šią naštą sielos gelmėse.

„Kodėl tiek daug piktžodžiautojų?“ – sielvartingai klausi savęs… Vieni tokiais tampa per klaidą, dėl fanatizmo ar piktumo. Tačiau dauguma kartoja gandą iš inercijos, dėl paviršutiniškumo, dėl nežinojimo.

Todėl dar kartą pabrėžiu: kai negali pagirti ir nėra būtinybės kalbėti, tylėk!

Apšmeižtai aukai kenčiant tyloje, „budeliai“ tyčiojasi su narsiu bailumu.

Nepasitikėk kategoriškais teiginiais, jei jų gynėjai neketina ar nenori pasikalbėti su suinteresuotu asmeniu.

Apklausą galima atlikti daugeliu būdų. Su trupučiu vyliaus prisiklausius gandų, galima pririnkti dešimt storų tomų prieš kokį nors taurų asmenį ar garbingą įstaigą. Juo labiau, jei tas asmuo ar įstaiga veiksmingai dirba. Ir ypač, jei tas veiksmingumas apaštališkas…

Liūdnas tokių apklausų organizatorių triūsas, bet dar liūdnesnė laikysena tų, kurie pasirengę būti tokių žalingų ir paviršutiniškų teiginių garsiakalbiais.

„Šie žmonės, – sakė jis liūdnai, – neturi Kristaus dvasios, o tik Kristaus kaukę… Todėl, stigdami krikščioniškosios nuovokos, jie nesupranta tiesos ir neduoda vaisių.“

Mes, Dievo vaikai, negalime pamiršti, kad Mokytojas skelbė: „Kas jūsų klauso, manęs klauso…“ Todėl turime stengtis būti Kristumi ir anaiptol ne Jo karikatūra.

Šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, žmonės juda, visų manymu, būdami teisūs…, ir Dievas juos veda; kaip tik virš jų atskirų sumetimų galiausiai triumfuos neištiriamoji ir mieliausioji Dievo apvaizda.

Tad leiskis Viešpaties vedamas, nesipriešindamas Jo planams, nors jie ir prieštarautų tavo „esminiams argumentams“.

Liūdna matant, kad kai kurie, ne itin stengdamiesi išmokti, užuot perėmę mokslo įgytus lobius, imasi jų pritaikymo savo skoniui daugiau ar mažiau savavališkais būdais.

Tačiau šis tvirtinimas tepaskatina tave padvigubinti pastangas, gilinantis į tiesą.

Užuot tyrinėjus, patogiau rašyti prieš tyrinėjančius arba mokslui ir technikai atnešančius naujų atradimų. Tačiau nedera pakęsti, kad šie „kritikai“ dar ir mėgina išsikelti į absoliučius išmanymo ir nemokšų nuomonės viešpačius.

„Neaišku, neaišku“, – prieštaravo jis tvirtiems kitų pašnekovų teiginiams… Aiškus buvo tik jo nežinojimas.

Tau nemalonu skaudinti, skaldyti, rodyti nepakantumą…, ir tu taikstaisi su pozicijomis ir punktais, tikindamas mane, kad tai nerimti dalykai, bet juk jie sukelia pražūtingų padarinių daugeliui žmonių.

Atleisk už nuoširdumą, bet šitaip veikdamas, tu įklimpsti į taip trikdantį tave nepakantumą, tik dar kvailesnį ir žalingesnį, trukdydamas skelbti tiesą.

Dėl Savo teisingumo ir gailestingumo, kurie yra begaliniai ir tobuli, Dievas su tokia pat meile, bet skirtingai elgiasi su skirtingais vaikais.

Todėl lygybė nereiškia visų matavimo tuo pačiu matu.

Tu sakai pusinę tiesą, interpretuotiną taip įvairiai, kad ją galima laikyti… melu.

Abejonė, susijusi su mokslo sritimi ar svetima garbe, yra toks augalas, kurį lengva pasėti, bet sunku išrauti.

Tu man primeni Pilotą: Quod scripsi, scripsi! – Ką parašiau, parašiau …, – prieš tai leidusį įvykti siaubingiausiam nusikaltimui.

Tu nepalaužiamas! Tačiau tokią poziciją turėjai užimti prieš tai, o ne po to!

Nuoseklus savo sprendimų laikymasis – dorybė. Tačiau laiko būvyje keičiantis duomenims, nuoseklumas taip pat įpareigoja tikslinti problemos formuluotę ir sprendimą.

Nepainiok švento nenuolaidumo su buku užsispyrimu.

„Lūžtu, bet nepasiduodu“, – teigi išdidžiai ir kiek pasipūtęs.

Gerai įsiklausyk: sulūžęs įrankis tampa nebetinkamas, ir laukas lieka atviras tiems, kurie, tariamai nusileidę, paskui primeta pragaištingą nenuolaidumą.

Sancta Maria, Sedes Sapientiae – Šventoji Marija, Išminties Soste! Dažnai taip šaukis mūsų Motinos, idant Ji pripildytų savo vaikus – jų studijose, darbe, sambūvyje – tiesos, kurią mums atnešė Kristus.