Tikėjimo skleidimas

Patikėk, kad tavo apaštalavimo esmė – skleisti gerumą, šviesą, entuziazmą, dosnumą, pasiaukojimo dvasią, darbo atkaklumą, mokymosi gilumą, atsidavimo platumą, neatsilikimą nuo gyvenimo, absoliutų ir linksmą klusnumą Bažnyčiai, tobulą artimo meilę…

Niekas neduoda to, ko neturi.

Štai ką patarčiau tau, vis dar jaunam ir ką tik išsirengusiam į kelią. Kadangi Dievas nusipelno visko, stenkis pasižymėti savo profesijoje, kad paskui galėtum veiksmingiau skleisti savo idėjas.

Nepamiršk, jog juo labiau mes įsitikinę, juo geriau įtikiname.

„Niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“

Baigdamas savo kelionę žemėje, Jis liepia: Euntes docete – Eikite ir mokykite. Jis nori, kad Jo šviesa sklistų iš mokinių ir iš tavo poelgių bei žodžių.

Nuostabu, kad taip dažnai laisvės vardan daugelis būgštauja, jog katalikai bus tiesiog geri katalikai, ir priešinasi tam!

Saugokis šmeižto ir prasimanymų skleidėjų, kuriuos kai kas priima iš lengvabūdiškumo, o kiti – iš begėdiškumo, ardydami aplinkos rimtį ir užnuodydami viešąją nuomonę.

Kartais tikroji artimo meilė reikalauja, kad ši savivalė ir jos skatintojai būtų demaskuoti. Antraip su savo iškrypusia bei menkai išugdyta sąžine jie ir jų klausytojai gali samprotauti: „Tyli, vadinasi, sutinka.“

Sektantai kelia balsą prieš vadinamąjį „mūsų fanatizmą“, nes amžiai eina, o katalikų tikėjimas lieka nekintamas.

Kita vertus, ryšio su tiesa neišlaikančių sektantų fanatizmas vis keičia drabužį, prieš šventąją Bažnyčią iškeldamas grynai tuščių neturiningų žodžių baidyklę: „laisvė“, kuri supančioja, „pažanga“, kuri sugrąžina į laukinį būvį, „mokslas“, kuris slepia nemokšiškumą… Vis kažkoks paviljonas, po kuriuo dangstomos senos sugedusios prekės.

Duok, Dieve, kad kasdien vis stiprėtų „tavo fanatizmas“ už tikėjimą, vienintelį ginantį vienintelę Tiesą!

Nesibaidyk ir nesistebėk, susidūręs su kai kurių užsispyrimu. Niekada nepritruks kvailių, kurie, puikuodamiesi kultūra, grūmoja savo nemokšiškumo ginklu.

Tikrai liūdna, matant, kaip, suvienyti įvairių aistrų – bet suvienyti prieš krikščionis, Dievo vaikus, – žengia nekenčiantys Viešpaties ir kai kurie iš teigiančių, jog tarnauja Jam!

Tam tikroje aplinkoje, ypač priklausiančioje intelektinei sferai, vertinama ir branginama tarsi kokia sektų instrukcija, kartais talkinama net katalikų, kuria su cinišku atkaklumu palaikomas ir platinamas šmeižtas, siekiant mesti šešėlį ant Bažnyčios arba ant žmonių ir organizacijų, prieštaraujant bet kokiai tiesai ir bet kokiai logikai.

Kasdien su tikėjimu melskis: Ut inimicos Sanctae Ecclesiae – jie priešai, nes tokiais skelbiasi – humiliare digneris te rogamus audi nos! – Sugėdink, Viešpatie, Tave persekiojančius Savo šviesos, kurią mes pasiryžę skleisti, skaistumu.

Katalikybės idėja sena, todėl ir nepriimtina? Dar senesnė saulė tebėra nepraradusi savo šviesos, kur kas senesnis vanduo tebemalšina troškulį ir tebegaivina.

Nepakenčiama, kai kas nors, net ir geru tikslu, klastoja istoriją ar gyvenimą. Tačiau būtų didelė klaida ant pjedestalo statyti Bažnyčios priešus, ištisas dienas ją persekiojusius. Patikėk, istorinė tiesa nenukenčia, jei krikščionis nebendradarbiauja statant pjedestalą, kurio neturėtų būti; nuo kada neapykanta laikoma pavyzdžiu?

Skleidžiant krikščionybę, nedera skatinti priešiškumą nei blogai elgtis su neišmanančiais mūsų mokymo. Mums artinantis su artimo meile – caritas omnia suffert! – meilė viską pakelia, – buvęs priešiškas, savo klaidos suvedžiotas žmogus gali nuoširdžiai ir taktiškai galų gale įsipareigoti. Tačiau vardan naivaus „mąstymo platumo“ nevalia daryti nuolaidų dėl dogmos, nes taip besielgiantis rizikuoja pasilikti už Bažnyčios ribų ir, užuot laimėjęs gėrį kitiems, pridaryti žalos sau.

Krikščionybė „neįprasta“, ji neprisitaiko prie šio pasaulio dalykų. Ir tai, ko gero, jos „didžiausias trūkumas“ ir lengvabūdžių sūkis.

Kai kas nieko nežino apie Dievą…, nes niekas apie Jį nekalbėjo suprantamais žodžiais.

Ten, kur nesiekia tavo protas, prašyk, kad tau pakaktų švento apsukrumo daugiau ir geriau tarnauti visiems.

Patikėk, kad apaštalavimas, katekezė paprastai turi būti kapiliarai, susiejantys vieną su kita, kiekvieną tikintįjį – su jo artimiausiu bendražygiu.

Mums, Dievo vaikams, svarbios visos sielos, nes mums svarbi kiekviena siela.

Ieškok Mergelės, Gerojo Patarimo Motinos, globos, kad tavo lūpos niekada neištartų Dievui užgaulaus žodžio.