Tyrumas

Skaistumas – kiekvieno padėtyje: viengungio, vedusio, našlio, dvasininko – yra pergalingas meilės teigimas.

Tyrumo „stebuklo“ atramos taškai – malda ir marinimasis.

Pagunda tyrumui, regis, juo pavojingesnė, juo labiau pridengta; ateidama klastingai, ji labiau apgauna.

Nenusileisk net baimindamasis „atrodyti keistuolis“!

Šventas tyrumas – kūno nuolankumas! Tu prašei Viešpaties septynių užraktų savo širdžiai. Patariu tau prašyti septynių užraktų savo širdžiai, taip pat aštuoniasdešimt apdairumo metų savo jaunystei…

Be to, budėk…, nes kibirkštis greičiau užgesinama negu gaisras; spruk…, nes čia esama bjauraus bailumo būti „drąsiam“; nevaikščiok išpūtęs akis…, nes tai rodo ne pabudusios sielos, o tik šėtono užmačias.

Tačiau visas šis žmogiškasis stropumas su marinimusi, ašutine, atgailos rimbu ir pasninku tiek nedaug vertas be tavęs, mano Dieve!

Štai kaip išpažinties klausęs kunigas pribaigė vienos subtilios sielos, kaltinusios save tam tikru smalsumu, goslumą: „Še tau! Patinų ir patelių instinktai.“

Savanoriškai priėmus dialogą, pagunda atima sielos ramybę taip pat, kaip netyrumas, kuriam pritariama, panaikina malonę.

Jis ėjo netyrumo keliu visu savo kūnu… ir visa savo siela. Jo tikėjimas darėsi miglotas…, nors jam ir gerai žinoma, jog tai ne tikėjimo problema.

„Sakote, jog net po savo praeities aš galiu tapti „dar vienu“ šventuoju Augustinu. Neabejoju tuo ir šiandien labiau negu vakar noriu bandyti.“

Tačiau tu privalai kirsti stipriai ir iš pašaknių, kaip šventasis Hipono vyskupas.

Taip, prašyk atleidimo gailėdamasis ir atlik gausią atgailą už savo netyrus darbus praeityje, bet nesistenk jų prisiminti.

„Šis pokalbis… nešvankus, lyg iš kanalizacijos!“

Negana jam nepritarti; tvirtai parodyk savo pasibjaurėjimą!

Atrodo, tarsi „dvasia“ slopsta, menksta, kol lieka vienas taškelis… O kūnas didėja, tampa milžiniškas, kol pagaliau įsiviešpatauja. Tarsi tau šventasis Paulius rašė: „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.“

Kaip gaila tų, kurie teigia – iš savo liūdnos asmeninės patirties –, kad neįmanoma likti skaistiems, gyvenant ir dirbdant pasaulietiškoje aplinkoje!

–Taip nelogiškai samprotaudami, jie neturėtų užsigauti, kitiems žeminant jų tėvų, brolių, žmonos, vyro atminimą.

Nuodėmklausys, kiek šiurkštokas, bet patyręs, sustabdė vienos sielos kliedesius ir įvedė tvarką šiuo teiginiu: „Dabar tu vaikštai karvių keliais, tuoj išsigudrinsi vaikščioti ožkų takais, o netrukus… visiškai kaip gyvulys, nemokantis pažvelgti į dangų.“

Galbūt tu esi…, kas esi – gyvuliukas. Tačiau, pripažink, kad yra vientisų ir skaisčių žmonių. Ak, tik paskui nesiusk, kad jie tavimi nepasikliauja ar tavęs nepaiso; jie kuria savo žmogiškuosius planus su žmonėmis, turinčiais sielą ir kūną…, o ne su gyvuliais.

Yra tokių, kurie paleidžia vaikus į pasaulį savo labui, savo egoizmui, idant šie tarnautų jiems… Ir jie neatmena, jog tai – nuostabi Viešpaties dovana, už kurią reikės ypatingai atsikaistyti.

Nesupyk, bet susilaukti jauniklių vien giminės pratęsimui sugeba ir gyvuliai.

Sutuoktiniai krikščionys negali trokšti užkimšti gyvybės šaltinių. Juk jų meilė remiasi Kristaus meile, kuri yra atsidavimas ir auka… Be to, kaip Sarai priminė Tobijas, sutuoktiniai žino: „Mudu esava šventųjų vaikai ir negaliva susivienyti taip kaip pagonys, kurie nežino Dievo.“

Būdami maži, stipriau glausdavomės prie motinos, eidami tamsiais keliais arba ten, kur pasitaikydavo šunų.

Dabar, jausdami kūno pagundas, turime glaustis prie dangiškosios Motinos, siekdami jos artumo trumpomis karštomis maldomis.

Ji apsaugos mus ir išves į šviesą.

Gyvenantys palaidą gyvenimą dėl to dar netampa nei vyriškesni, nei moteriškesni.

Panašiai samprotaujančių idealas, matyt, yra kekšės, iškrypėliai, išsigimėliai…, kurių širdis pagedusi ir kurie negalės įžengti į dangaus karalystę.

Leisk tau duoti patarimą, įgyvendintiną kasdien. Širdžiai privertus tave pajusti žemus polinkius, lėtai melskis Nekaltajai Mergelei: „Gailestingai pažvelk į mane, nepalik manęs, mano Motin!“ Ir patark taip elgtis kitiems.