Vidinis gyvenimas

Daugiau pasiekia tas, kuris arti ir labiau įgrysta … Todėl artinkis prie Dievo, stenkis būti šventas.

Vidinį gyvenimą aš linkęs lyginti su drabužiu, vestuvių apdaru, apie kurį kalbama Evangelijoje. Audinį sudaro visi pamaldumo įpročiai ar praktikos, lyg siūlai teikiantys medžiagai tvirtumo. Ir kaip nevertinamas įplėštas apdaras, nors likusi dalis ir būtų geros būklės, taip ir tada, kai meldiesi, dirbi…, bet neatgailauji, ir atvirkščiai, tavo vidinis gyvenimas, taip sakant, būna nepilnatviškas.

Pažiūrėsime, kada gi tu perprasi, kad vienintelis įmanomas kelias – rimtai siekti šventumo!

Neužsigauk, bet pasiryžk rimtai žvelgti į Dievą. Tas tavo lengvabūdiškumas, jei su juo nekovosi, gali baigtis liūdnu šventvagišku juoku.

Kartais tu leidi reikštis savo blogam charakteriui, ne sykį pasižyminčiam kvailu šiurkštumu. Kitais kartais nesistengi papuošti savo širdį ir galvą, kad taptų jaukiu būstu Švenčiausiajai Trejybei… Ir viskas baigiasi tuo, jog lieki gana toli nuo Jėzaus, kurį menkai pažįsti…

Taip tu niekada neturėsi vidinio gyvenimo.

Iesus Christus, perfectus Deus, perfectus Homo – Jėzus Kristus, tobulas Dievas ir tobulas žmogus.

Daugelis seka Kristumi, apstulbinti Jo dievystės, bet pamiršta Jį kaip žmogų… ir patiria nesėkmę, praktikuodami antgamtines dorybes, nors išoriškai ir būdami perdėtai pamaldūs, nes nieko nedaro, kad įgytų žmogiškųjų dorybių.

Vaistas visiems atvejams – asmeninis šventumas! Todėl šventieji ir buvo kupini ramybės, stiprybės, džiaugsmo, tikrumo…

Iki šiol nesi perpratęs žinios, kurią mes, krikščionys, perduodame kitiems žmonėms; tai slaptas vidinio gyvenimo žavesys.

Kokį naująjį pasaulį tu jiems pristatai!

Kiek naujų dalykų esi atradęs! Vis dėlto kartais būni naivus ir manai, jog viską jau matei, viską supratai… Vėliau savo rankomis prisilieti prie vienintelio ir neišmatuojamo Viešpaties lobių turtingumo, visada atskleisiančio tau naujų dalykų, jei tik atsiliepsi su meile ir jautriai; tada supranti esąs kelio pradžioje, nes šventumą sudaro tapatinimasis su mūsų Dievu, kuris yra begalinis, neišsemiamas.

Meile perprasti Dievo dalykus pavyksta labiau negu studijomis.

Todėl tu turi darbuotis, mokytis, priimti ligą, būti santūrus… mylėdamas!

Kasdienis sąžinės patikrinimas. Gal praleidau kokią valandą, nepasikalbėjęs su savo Tėvu Dievu?.. Ar kalbėjausi su Juo kaip mylintis sūnus? Tu tai gali!

Neapsigaudinėkime … Dievas – ne šešėlis, ne tolima būtybė, sukūrusi mus, o paskui palikusi; ne šeimininkas, išvykstantis ir nebegrįžtantis. Nors Jo ir nesuvokiame jutimais, Jo būtis kur kas tikresnė už visas tikrybes, kurias apčiuopiame ir regime. Dievas čia, su mumis, esantis, gyvas; Jis regi, girdi, nukreipia mus ir atidžiai stebi menkiausius mūsų veiksmus, slapčiausius mūsų ketinimus.

Tikime tuo… bet gyvename taip, tarsi Dievo nebūtų! Juk neskiriame Jam nė minties, nė žodžio; neklausome Jo, nesistengiame valdyti savo aistrų; nerodome Jam meilės, neatsilyginame už kaltes…

Ar ir toliau ketiname gyventi su mirusiu tikėjimu?

Kiek „neatitaisomų“ veiksmų galėtum ištaisyti, jei gyventum Dievo akivaizdoje!

Kaip ketini gyventi Dievo artumu, jei tik dairaisi į visas puses, ir tiek?.. Tu lyg apsvaigintas niekniekių.

Galbūt tave gąsdina žodis „meditacija“. Jis primena tau juodai aptaisytas senas knygas, atodūsių ir poterių lyg šabloniškų senų giesmių atbalsį… Tačiau tai juk ne meditacija.

Medituoti reiškia apmąstyti, kontempliuoti, kad Dievas yra tavo Tėvas, o tu – Jo vaikas, kuriam reikia pagalbos, ir paskui padėkoti už tai, ką Jis jau yra tau suteikęs, ir už visa, ką dar suteiks.

Vienintelis būdas pažinti Jėzų – bendrauti su Juo! Jo asmenyje visada susitiksi Tėvą, Draugą, Bendradarbį visose tauriose savo kasdienio gyvenimo veiklos srityse…

Ir per bendravimą gims Meilė.

Jei kasdien atkakliai lankai pamokas, užsiėmimus tik dėl to, kad ten įgyji žinių... labai ribotų, tai kaipgi gali pristigti kantrybės lankytis pas Mokytoją, visada trokštantį mokyti tave vidinio gyvenimo mokslo, kurio pobūdis ir turinys amžinas?

Ko vertas žmogus ar didžiausias žemės apdovanojimas, palyginti su visada tavęs laukiančiu Jėzumi Kristumi?

Kasdienės meditacijos valandėlė – draugystė, vienijimasis su Dievu – tinka žmonėms, sugebantiems deramai išnaudoti savo gyvenimą, nuosekliai veikiantiems sąmoningiems krikščionims.

Įsimylėjėliai nesugeba atsisveikinti, jie visada drauge.

Ar mes su tavimi taip mylime Viešpatį?

Argi nematei, kaip gražinasi mylintys vienas kitą, norėdami patikti ir gerai atrodyti?.. Taip ir tu turi tvarkyti bei gražinti savo sielą.

Malonė paprastai veikia laipsniškai, kaip gamta. Mes negalime patys paskubinti malonės veikimo, bet, Dievui mums jos suteikiant, turime rengti dirvą ir bendradarbiauti, kiek tai priklauso nuo mūsų.

Reikia siekti, kad sielos taikytųsi labai aukštai, pastūmėti jas Kristaus idealo link, privesti prie galutinių padarinių be jokių sušvelninimų ir dviprasmybių, nepamirštant, kad šventumas pirmiausia – ne rankų darbas. Paprastai malonė turi savo laiką ir nemėgsta prievartos.

Skatink savo šventą nekantrumą…, bet neprarask kantrybės.

Klausi, ar atsiliepimas į dieviškąją malonę – teisingumo ar dosnumo dalykas?

Tai Meilės dalykas!

Sakai: „Netinkamiausiomis akimirkomis mano galvoje knibždėte knibžda reikalų…“

Todėl patariu stengtis skirti laiko vidinei tylai… ir sergėti išorinius bei vidinius jutimus.

„Pasilik su mumis! Jau vakaras arti…“ Kleopo ir jo draugo malda buvo veiksminga.

Kaip gaila, kad mudu su tavimi nesugebame sulaikyti praeinančio Jėzaus! Kaip liūdna, kad neprašome Jo pasilikti!

Kasdienės minutės, skirtos Naujojo Testamento skaitymui, kaip patariau, tarsi dalyviui įsijaučiant ir dalyvaujant kiekvienos scenos turinyje, reikalingos tam, kad įkūnytum, įvykdytum Evangeliją savo gyvenime…, ir padėtum įvykdyti kitiems.

Anksčiau tu daug „linksmindavaisi“… Tačiau dabar, turint savyje Kristų, visas tavo gyvenimas prisipildė nuoširdaus ir užkrečiamo džiaugsmo. Todėl tu ir trauki kitus.

Bendrauk su Juo daugiau, kad pasiektum visus žmones.

Būk labai atsargus! Žiūrėk, kad, keldamas aplinkos temperatūrą, nesumažintum savo temperatūros.

Įprask viską kreipti į Dievą.

Argi nepastebi, kad daugelis tavo draugų sugeba parodyti daug subtilumo ir jautrumo, bendraudami su mylimais žmonėmis: sužadėtine, žmona, vaikais, šeima…?

Sakyk jiems – ir tvirtink sau! – kad Viešpats ne mažiau nusipelno tokio bendravimo! Ir dar patark, kad ir toliau elgdamiesi taip pat subtiliai bei jautriai, bet išgyvendami tai su Juo ir Jam, jie pasieks niekada nesapnuotą laimę, taip pat ir čia, žemėje.

Viešpats pasėjo tavo sieloje gerą sėklą. Šiai amžinojo gyvenimo sėjai jis pasinaudojo galinga priemone – malda, nes nepaneigsi, jog daugelį kartų tau būnant priešais tabernakulį, veidu į veidą, Jis davė tau išgirsti sielos gelmėje, kad norėtų tavęs sau, kad turėtum viską palikti… Jei šiandien tai neigi, esi niekingas išdavikas, o jei buvai pamiršęs, tai nedėkingas.

Taip pat neabejok, kaip neabejojai iki šiol, kad Jis panaudojo tavo vadovo antgamtinio pobūdžio patarimus ir užuominas, šiam atkakliai kartojant žodžius, kurių tau nedera praleisti pro ausis; o iš pat pradžių – vis tam, kad pasėtų gerą sėklą tavo sieloje – Jis pasinaudojo tuo tauriu, nuoširdžiu draugu, kuris tau sako tvirtas tiesas, kupinas Dievo meilės.

Tačiau su naivoka nuostaba tu atradai, kad priešas tavo sieloje pasėjo raugių. Ir tebesėja, kol tu patogiai miegi ir atsipalaiduoji savo vidiniame gyvenime. Tik dėl to ir ne dėl ko kito tu randi savo sieloje kibių lengvabūdiškumo augalų, kaip kartais atrodo, tuoj nustelbsiančių gautąją gerų kviečių sėklą …

Išrauk juos vienu mostu! Tau pakanka Dievo malonės. Nebijok, kad liks tuščia vieta, žaizda… Viešpats čia pasės naują sėklą: Dievo meilę, broliškąją meilę, apaštalavimo troškimus… Po kurio laiko nebeliks nė menkiausio raugių pėdsako, jei tik dabar, laiku, išrausi jas su šaknimis, arba, negana to, nemiegosi ir visą naktį saugosi savo lauką.

Laimingos tos palaimintos sielos, kurios, girdėdamos kalbant apie Jėzų – o Jis mums kalba nuolat, – iškart atpažįsta Jį kaip Kelią, Tiesą ir Gyvenimą!

Gerai žinai, kad šioje laimėje nedalyvaujame tada, kai mums pritrūksta narsos Juo sekti.

Dar kartą pajutai Kristų esant labai arti. Ir dar kartą supratai privaląs viską daryti dėl Jo.

Labiau prisiartink prie Viešpaties… labiau! Kol jis taps tavo Draugu, tavo Patikėtiniu, tavo Vedliu.

Sakai kasdien pasijuntąs vis labiau paniręs į Dievą… Taip kasdien būsi vis arčiau savo brolių.

Iki šiol, prieš sutikdamas Jį, norėjai bėgti per gyvenimą atviromis akimis, kad viską sužinotum, o nuo šios akimirkos… – bėgti su tyru žvilgsniu, kad su Juo matytum, kas tau iš tikrųjų rūpi!

Turėdami vidinį gyvenimą, spontaniškai, lyg kraujui atskubant į žaizdą, kreipiamės į Dievą, iškilus bet kokiai kliūčiai.

„Tai mano Kūnas…“, ir Jėzus pasiaukojo, pasislėpdamas po duonos pavidalu. Šiandien Jis ten su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir Dievyste taip pat, kaip ir tą dieną, kai Tomas įdėjo pirštus į Jo šlovingąsias žaizdas.

Vis dėlto kiek kartų tu praeini pro šalį nė nelinktelėjęs iš paprasto mandagumo, kaip susitikęs gatvėje kokį nors pažįstamą.

Tavo tikėjimas kur kas menkesnis už Tomo!

Jei siekiant tave išvaduoti, būtų įkalintas tavo artimas draugas, tai argi tu nesistengtum jo aplankyti, valandėlę pasikalbėti, nunešti lauktuvių, draugystės šilumos, paguodos?.. Ir jei pašnekesys su įkalintuoju išgelbėtų tave nuo kokio nors blogio ir parūpintų kokio nors gėrio…, tai argi jį paliktum? O jei vietoj draugo būtų tavo tėvas arba brolis?

Taigi!

Jėzus pasiliko šventojoje ostijoje dėl mūsų, kad galėtų būti šalia, kad galėtų paremti mus, vesti. O už meilę atsilyginama tik meile.

Kaipgi neskubėti prie tabernakulio kasdien nors kelioms minutėms, kad galėtume nunešti Jam savo pasveikinimą ir savo sūnišką bei brolišką meilę?

Matei tokią sceną? Priešais kokį nors seržantą ar mažai valdžios turintį vėliavininką eina puikiai sudėtas naujokas, nepalyginti šaunesnio stoto, ir nepraeina pro šalį, nepasisveikinęs ir nesulaukęs atsako.

Apmąstyk kontrastą. Kristus – tobulas Dievas, tobulas žmogus, – miręs už tave ant kryžiaus ir teikiąs tau visas gėrybes, kurių tau reikia…, iš bažnyčios tabernakulio ateina pas tave. O tu praeini pro šalį, nekreipdamas dėmesio.

Pradėjai nuo kasdienio lankymosi… Man nekeista, kad sakai: „Pradedu beprotiškai pamėgti tabernakulio šviesą.“

Nepamiršk kasdien bent sykį ištarti: „Jėzau, myliu tave“, ir kasdien bent kartą priimti dvasinę komuniją kaip išpirką už visus išniekinimus ir šventvagystes, kurias Jis patiria už tai, kad būna su mumis.

Argi mes nesisveikiname ir nuoširdžiai nebendraujame su visais mylimais žmonėmis? Tad mudu su tavimi sveikinsimės – daug kartų per dieną – su Jėzumi, Marija bei Juozapu ir savo angelu sargu.

Puoselėk gyvą pamaldumą mūsų Motinai. Ji moka subtiliai atsiliepti į mūsų dovanas jai.

Be to, jei kasdien kalbi šventąjį rožinį tikėjimo ir meilės dvasia, Švenčiausioji Mergelė apsiims tave nuvesti labai toli savo Sūnaus keliu.

Kaipgi galima ištverti kasdienėje kovoje be mūsų Motinos pagalbos! Ar tu nuolat jos sieki?

Angelas sargas visada lydi mus kaip pagrindinis liudytojas. Tai jis tavo asmeniniame teisme prisimins, kaip taktiškai per visą savo gyvenimą elgeisi su mūsų Viešpačiu. Maža to, kai jausiesi pražuvęs dėl baisių priešo kaltinimų, tavo angelas pristatys tuos intymius širdies protrūkius – galbūt net tavo paties pamirštus, – tuos Dievui Tėvui, Dievui Sūnui, Dievui Šventajai Dvasiai skirtos meilės įrodymus.

Todėl niekada nepamiršk savo sargo, ir šis dangaus karalaitis neapleis tavęs nei dabar, nei lemiamą akimirką.

Tavo komunijos buvo labai šaltos; mažai dėmesio skyrei Viešpačiui; tave išblaškydavo visokie mažmožiai… Tačiau nuo tada, kai, tavo manymu, intymiame tavo pokalbyje su Dievu dalyvauja angelai, tavo laikysena pasikeitė… „Tenemato manęs tokio“, – tarei sau…

Ir štai kaip tik dėl to, „ką pasakys“ – šįkart gerais sumetimais – vėl truputį pajudėjai Meilės link.

Matydamas, jog tavo širdis sausa, nejautri, jog nežinai, ką sakyti, su pasitikėjimu kreipkis į Mergelę. Sakyk jai: „Mano Skaisčiausioji Motina, užtark mane!“

Jei šauksiesi jos su tikėjimu, ji padarys, kad ir šios sausros viduryje galėtum mėgautis Dievo artumu.