Žmonių žvejai

Kalbėdamiesi matėme to žemyno žemes. Tavo akys užsidegė, suspindo, tavo siela prisipildė nekantros, ir, galvodamas apie tas tautas, tu pasakei: „Argi įmanoma, kad kitoje šių jūrų marių pusėje Kristaus malonė būtų neveiksminga?“

Netrukus pats ir atsakei: „Savo begaliniame gerume Jis nori naudotis paklusniais įrankiais.“

Kokį gailestį jie tau įkvepia!.. Norėtum šaukti jiems, kad veltui švaisto laiką… Kodėl jie tokie akli ir nepastebi to, ką tu – toks menkas – pamatei? Kodėl jie nesirenka to, kas geriausia?

Melskis, marinkis ir netrukus budink – tai privalu! – juos vieną po kito, paaiškindamas, irgi vienam po kito, kad jie, kaip ir tu, gali atrasti dieviškąjį kelią, nepalikdami tos vietos, kurią užima visuomenėje.

Tu pradėjai žvaliai, ryžtingai. Tačiau pamažu tavo polėkis ėmė slopti…, o galiausiai tu užsisklęsi savo varganame kiaute, jei ir toliau siaurinsi savo akiratį.

Turi kaskart vis labiau plėsti savo širdį apaštalavimo troškimu, nes iš šimto sielų mus domina šimtas.

Dėkok Viešpačiui už nuolatinį tėvišką ir motinišką taktą, su kuriuo Jis bendrauja su tavimi.

Vis svajojęs apie didžius nuotykius, tu įsitraukei į stulbinantį užmojį…, vedantį į šventumą.

Kartoju: dėkok už tai Dievui apaštališkuoju gyvenimu.

Ėmęsis apaštalauti, patikėk, kad tai reiškia daugybę žmonių padaryti laimingus, labai laimingus; Tiesa neatskiriama nuo tikro džiaugsmo.

Įvairių tautų, visokių rasių, labai skirtingų aplinkų ir profesijų žmonės… Kalbėdamasis su jais apie Dievą, tu jauti žmogišką ir antgamtinę savo kaip apaštalo pašaukimo vertę. Tarsi iš naujo tikrovėje išgyventum Viešpaties mokinių pirmojo skelbimo stebuklą; svetima kalba ištartus sakinius, rodančius naująjį kelią, kiekvienas išgirdo širdies gilumoje savo kalba. Ir tavo mintyse naujai atgyja scena, kurioje „partai, medai ir elamitai“ laimingai priartėja prie Dievo.

Gerai įsiklausyk ir pakartok: krikščionybė – tai Meilė; bendravimas su Dievu – tai pokalbis, pakiliai teigiantis; rūpinimasis kitais – apaštalavimas – tai ne prabangos dalykas, nedaugelio užsiėmimas.

Dabar, tai jau žinodamas, prisipildyk džiaugsmo, nes tavo gyvenimas įgavo visiškai kitokią prasmę, ir būk nuoseklus.

Natūralumas, nuoširdumas, džiaugsmas – tai žmones patraukti siekiančiam apaštalui būtinos sąlygos.

Negalėjo Jėzus dar paprasčiau pašaukti pirmųjų dvylikos: „Eik paskui mane.“

Tau, taip ieškančiam dingsčių nebetęsti šios užduoties, lyg pirštinė rankai tinka svarstymas, kad tie pirmieji labai menkai išmanė žmogiškąjį mokslą, bet, nepaisydami to, taip įkvėpdavo tuos, kurie jų klausėsi!

Nepamiršk, kad darbą per kiekvieną iš mūsų ir toliau daro Jis.

Apaštalo pašaukimą atsiunčia Dievas. Tačiau tu neturi atsisakyti priemonių: maldos, marinimosi, studijų ar darbo, draugystės, antgamtinės regos…, vidinio gyvenimo!

Kalbėdamas apie „draugystės apaštalavimą“, aš turiu omenyje asmeninę draugystę, pasišventusią, nuoširdžią – iš žmogaus į žmogų, iš širdies į širdį.

Draugystės ir pasitikėjimo apaštalavime pirmas žingsnis yra supratimas, tarnavimas… ir šventas reiklumas mokyme.

Sutikusieji Kristų negali užsisklęsti savo aplinkoje; liūdna būtų dėl tokio susimenkinimo! Jie turi išsiskleisti lyg vėduoklė, kad galėtų pasiekti visas sielas. Kiekvienas turi suburti – ir plėsti – draugų ratą, kurį galėtų veikti savo profesiniu prestižu, elgesiu, draugyste, idant per tą prestižą, elgesį, draugystę juos veiktų Kristus.

Tu turi būti deganti žarija, skleidžianti ugnį į visas puses. O ten, kur aplinka nedegi, reikia didinti dvasinę temperatūrą.

Antraip tu niekingai švaistysi laiką ir atimsi jį iš aplinkinių.

Esant sielų troškuliui, visada sutinkama gerų žmonių, visada atrandama patręšta dirva. Pasiteisinimo nėra!

Patikėk, kad ir čia yra daug galinčių suprasti tavo kelią; yra sielų, kurios, sąmoningai ar ne, ieško Kristaus ir nesusitinka su Juo. Tačiau „kaipgi galima apie Jį išgirsti, jei niekas nepasako?“

Nesakyk, kad rūpiniesi vidiniu gyvenimu, jei intensyviai be paliovos neapaštalauji; Viešpats, su kuriuo, kaip patikini, tu bendrauji, nori, kad išsigelbėtų visi.

Tau sakyta, kad šis kelias labai sunkus. Girdėdamas tai, tu jauteisi patenkintas, prisimindamas, kad Kryžius – tikras teisingo kelio ženklas… Tačiau tavo draugas atkreipė dėmesį tik į sudėtingąją kelio dalį, pamiršdamas Jėzaus pažadą: „Mano jungas švelnus.“

Primink jam apie tai, nes tai žinodamas, jis galbūt atsiduos Dievui.

Vadinasi, nėra kada?.. Juo geriau. Kristų kaip tik ir domina tie, kurie neturi kada.

Atmindamas, kad daugelis neišnaudoja didžiosios progos ir leidžia Jėzui praeiti pro šalį, susimąstyk, iš kur kyla šis aiškus, toks apvaizdiškas pašaukimas, parodantis kelią?

Kasdien apie tai mąstyk; apaštalas visada turi būti dar vienas Kristus, pats Kristus.

Nesistebėk ir nenusimink, kad tau priekaištaujama, jog ką nors suvedei veidu į veidą su Kristumi, nei dėl to, kad jis pasipiktinęs pridūrė: „Nebegaliu ramiai gyventi, kol neapsispręsiu…“

Pasimelsk už jį… Bergždžia būtų stengtis jį nuraminti; galbūt iškilo senas nerimas, jo sąžinės balsas.

Jie piktinasi tavimi, nes kalbi apie atsidavimą niekada apie šią problemą negalvojusiems?.. Na, ir kas, jei tu turi pašaukimą būti apaštalų apaštalu!

Tu nepasieki žmonių, nes kalbi skirtinga kalba. Patarčiau būti natūraliam.

Tavo saviugda tokia dirbtinė!

Tu dvejoji, ar imtis kalbėti apie Dievą, krikščioniškąjį gyvenimą, pašaukimą…, nes nesinori skaudinti?.. Pamiršti, jog šauki ne tu, o Jis: Ego scio quos elegerim – Aš gerai žinau, ką esu išsirinkęs.

Beje, man nepatiktų, jei už šios klaidingos pagarbos slypėtų patogumas ir drungnumas; argi varganą žmonių draugystę šiuo metu tu vertini labiau už Dievo draugystę?

Pasišnekėjai su tuo, anuo ir dar kitu, nes esi apimtas troškimo laimėti sielas. Tas pabūgo, anas pasitarė su „apdairu žmogumi“ ir buvo blogai nukreiptas… Būk atkaklus, kad niekas paskui negalėtų teisintis, teigdamas: Quia nemo nos conduxit – Niekas mūsų nepašaukė.

Suprantu tavo šventą nekantrumą, bet sykiu turi nepamiršti, kad kai kuriems reikia daug apie tai galvoti, kad kiti atsilieps ilgainiui… Lauk jų išskėstomis rankomis; pagardink savo nekantrumą malda ir gausiu marinimusi. Jie ateis jaunesni ir dosnesni; jie bus nusipurtę savo sumiesčionėjimą ir drąsesni.

Kaip laukia jų Dievas!

Tikėjimas – apaštalaujant būtinas rekvizitas, daug kartų pasireiškiantis atkakliu kalbėjimu apie Dievą, nors vaisių pasirodymas ir užtrunka.

Jei neatlyžtame, jei nesiliaujame, tvirtai įsitikinę, jog Viešpats to nori, tai ir mūsų aplinkoje iš visų pusių ims rodytis krikščioniškosios revoliucijos ženklų: vieni atsiduos Dievui, kiti rimtai pažvelgs į vidinį gyvenimą, o dar kiti, didžiausi silpnavaliai, bus bent perspėti.

Tikro džiūgavimo dienos – dar trys žmonės!

Pildosi Jėzaus žodžiai: „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.“

Privertei mane nusišypsoti, nes labai gerai suprantu tave, sakantį: „Man kelia entuziazmą galimybė vykti į naujas žemes, pralaužti spragą, galbūt labai toli… Reikėtų išsiaiškinti, ar nėra žmonių Mėnulyje.“

Meldžiu Viešpatį didinti šį apaštališkąjį įkarštį.

Kartais, regint šias miegančias sielas, užeina beprotiškas noras šaukti joms, sukrėsti jas, priversti reaguoti ir išsiveržti iš šio baisaus įmigio, kuriame jos įklampintos. Taip liūdna matyti jas vaikštančias apgraibomis, baksnojančias aklojo lazda ir neprieinančias kelio!

Kaip suprantu, Jėzaus rauda dėl Jeruzalės – Jo tobulos meilės vaisius…

Kasdien gilinkis į apaštališką savo krikščioniškojo pašaukimo gelmę. Jis prieš dvidešimt amžių įsteigė naujokų šaukimo punktą – idant tu ir aš garsiai skelbtume tai žmonėms, – atdarą visiems, turintiems atvirą širdį ir gebėjimą mylėti… Kokių dar aiškesnių pašaukimų nori, be šio: Ignem veni mittere in terram – Atėjau uždegti žemėje ugnį, ir be atminimo tų kelių tūkstančių milijonų sielų, kurios vis dar nepažįsta Kristaus!

Hominem non habeo – Neturiu nieko, kas man padėtų. Deja, taip galėtų pasakyti daugelis dvasios ligonių ir paralyžiuotųjų, galinčių tarnauti… ir turinčių tarnauti.

Viešpatie, niekada teneliksiu abejingas sieloms.

Padėk man prašyti naujų Sekminių, kad žemė dar kartą užsiliepsnotų.

„Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys.“ Kaskart vis aiškiau matau, Viešpatie, kad kraujo ryšiai, nesitiesiantys per tavo mieliausiąją Širdį, kai kam tampa nuolatine kryžiaus priežastimi, kitiems – daugiau ar mažiau tiesioginių pagundų ištvermei šaltiniu, dar kitiems – absoliutaus neveiksmingumo dingstimi ir visiems – balastu, trukdančiu visiškai atsiduoti.

Noragas, plėšiantis dirvoną ir verčiantis vagą, nemato nei sėklos, nei vaisiaus.

Po savo pasiryžimo kasdien padarai naują atradimą. Prisimink, kaip vakarykštę dieną nuolat klausinėjai savęs: „O šitai – kaip?“…, toliau abejojai ir nusivildavai…

Dabar visada gauni tikslų, pagrįstą ir aiškų atsakymą. Ir girdėdamas, kaip atsakoma į tavo kartais vaikiškus klausimus, imi ir pagalvoji: „Taip Jėzus turėjo rūpintis pirmaisiais Dvylika.“

Pašaukimų, Viešpatie, daugiau pašaukimų! Man nesvarbu, ar sėja mano, ar kieno nors kito, nes mūsų rankomis sėjai Tu, Jėzau! Tik žinau, kad Tu pažadėjai vaisių brandumą: Et fructus vestrus maneat – Kad jūsų vaisiai išliktų.

Tai aišku. Jei tau sakoma, kad eisi „jų žvejoti“, atsakyk, kad taip, kad to trokšti… Tačiau… jie tenesirūpina! Juk jeigu jie neturi pašaukimo, jei Jis jų nepašaukia, tai ir neateis, o jei turi, tai kaip gėdinga būtų jiems baigti kaip anam turtingajam Evangelijos jaunuoliui – vienatve ir liūdesiu.

Tavo kaip apaštalo užduotis didi ir graži. Tu – malonės ir sielų laisvės susikirtimo taške; tu dalyvauji itin iškilmingoje kai kurių žmonių gyvenimo akimirkoje – susitikime su Kristumi.

Kažkas sakė: „Atrodo, tarsi jūs išsirinkti po vieną…“

Taip ir yra!

Patikėk, kad turi gerai pasirengti žmonių lavinai, užgriūsiančiai mus su tiksliu ir reikliu klausimu: „Na, gerai, ką gi reikia daryti?“

Veiksmingas receptas tavo apaštališkai dvasiai – konkretūs planai, ne nuo vieno šeštadienio iki kito, bet nuo šiandien iki rytoj, nuo dabar iki netrukus.

Kristus daug tikisi iš tavo darbo. Tačiau tu turi eiti ir ieškoti sielų, kaip Gerasis Ganytojas šimtosios avies, nelaukdamas, kol būsi pašauktas. Paskui pasinaudok draugais, kad galėtum daryti gera kitiems; „Niekas negali jaustis ramus, – sakyk kiekvienam, – dėl dvasinio gyvenimo, jei apaštališkasis įkarštis, pripildęs jį visą, nesilieja per kraštus.“

Neleistina švaistyti laiką „savo kvailystėms“, kai laukia šitiek sielų.

Mokymo apaštalavimas visada bus tavo apaštalavimas.

Sekminių stebuklas – visų kelių pašventinimas; niekada nevalia suprasti jo kaip monopolio ar kaip vieno kelio vertinimo kitų nenaudai.

Sekminės – begalinė susitikimo su Dievu kalbų, būdų, pavidalų įvairovė, o ne prievartinis vienodumas.

Rašei man: „Prie mūsų grupės prisijungė šiaurėn keliavęs jaunuolis. Jis šachtininkas. Labai gražiai dainavo ir ėmė pritarti mūsų chorui. Meldžiausi už jį, kol atlydėjau į stotį. Atsisveikindamas jis pasakė: „Kaip man patiktų tęsti kelionę su jumis!““

Iškart prisiminiau mane nobiscum! – lik su mumis, Viešpatie! Ir iš naujo prašiau su tikėjimu, kad kiti „matytų Jį“ kiekviename iš mūsų, „Jo bendrakeleivių“.

„Teisaus nepasitenkinimo keliu“ ėjo ir eina masės.

Skaudu…, bet kiek nepatenkintųjų sukūrėme tarp vargstančių dvasiškai ar materialiai!

Reikia vėl grąžinti Kristų vargšams ir nuolankiesiems; kaip tik su jais Jam ir mieliausia.

Dėstytojau, tavo įkarštis tepadeda mokiniams per trumpą laiką suprasti tai, kam tau išsiaiškinti prireikė daugelio valandų studijų.

Troškimas „mokyti“ ir „mokyti iš širdies“ mokiniams sukelia dėkingumą, ir susidaro tinkama dirva apaštalauti.

Man patinka šūkis: „Kiekvienas keliautojas tegul toliau eina savo keliu“, parodytu Dievo, ištikimai ir su meile, nors tai ir sunku.

Koks nepaprastai pamokomas kiekvienas Naujojo Testamento epizodas! Mokytojui, kylančiam Dievo Tėvo dešinėn, paliepus mokiniams: „Eikite ir skelbkite visoms tautoms“, jiems liko ramybė. Tačiau liko ir abejonių; nežinodami, ką daryti, jie susitelkia aplink Motiną, Apaštalų Karalienę, kad galėtų tapti karštais pasaulį išgelbėsiančios Tiesos skelbėjais.