Pirmoji stotis. Jėzus nuteisiamas mirti

Šiek tiek po dešimtos valandos ryto. Teismas artėja prie pabaigos. Joks kaltinimas nėra galutinai įrodytas. Teisėjas žino, kad Jėzaus priešai Jį išdavė iš pavydo, ir todėl stengiasi rasti nors ir absurdišką išeitį – siūlo pasirinkti tarp Barabo, piktadario, kaltinamo apiplėšimu bei žmogžudyste, ir Jėzaus, kuris teigia esąs Mesijas. Žmonės pasirenka Barabą, ir tada Pilotas klausia: „Ką gi man daryti su Jėzumi?“. Visi atsako: „Ant kryžiaus jį!“ (Mt 27, 22).

Teisėjas neatlyžta: „Bet ką gi pikta jis padarė?“ Jie dar kartą sušunka: „Ant kryžiaus jį! Ant kryžiaus jį!“.

Vis didėjantis sąmyšis Pilotą išgąsdina. Tad jis liepia atnešti vandens ir visų žmonių akivaizdoje nusiplauna rankas tardamas: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“ (Mt 27, 24).

Nuplakdinęs Jėzų, jis atiduoda Jį nukryžiuoti. Įsiutusių, lyg apsėstų, žmonių balsai nutyla. Tarsi Dievas jau būtų nugalėtas.

Jėzus vienišas. Kaip toli dabar tos dienos, kai Žmogaus – Dievo žodžiai teikė šviesą ir viltį žmonių širdims, toli tos virtinės ligonių, kuriuos Jis gydė, toli tie pergalingi šauksmai, kuriais Jeruzalė sutiko Viešpatį, jojantį ant romaus asilaičio. O, kad žmonės būtų norėję kitaip priimti Dievo meilę! O, kad tu ir aš būtume pažinę Viešpaties dieną!

MINTYS APMĄSTYMUI

1. Jėzus meldžiasi sode: Pater mi (Mt 26, 39), Abba, Pater! (Mk 14, 36)¹. Dievas yra mano Tėvas, net jei Jis ir siunčia man kančią. Jis mane švelniai myli net ir tada, kai žeidžia mane. Jėzus kenčia, kad įvykdytų Tėvo valią... Ar aš, taip pat norintis įvykdyti švenčiausiąją Dievo valią sekdamas Mokytoją, galiu skųstis, jei skausmas yra šios kelionės palydovas?

Tai tebus tikrasis mano įsūnystės ženklas, nes Dievas elgiasi su manimi kaip ir su savo Dieviškuoju Sūnumi. Tada aš, kaip ir Jėzus, galėsiu dejuoti ir verkti vienas savo Getsemanėje. Bet kai parpulsiu kniūpsčias ant žemės ir pripažinsiu savo menkybę, iš giliausių mano sielos gelmių išsiverš šauksmas Viešpačiui: Pater mi, Abba, Pater, ... fiat!²

2. Jėzaus suėmimas: ... venit hora: ecce Filius hominis tradetur in manus peccatorum – „Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas“ (Mk 14, 41). Vadinasi, nusidėjėlis turi savo valandą? Taip, o Dievas – savo amžinybę!..

O Jėzaus pančiai! Virvės, kuriomis Jis laisva valia leidosi supančiojamas, suriškite ir mane, kad kentėčiau kartu su savo Viešpačiu, kad šis mirtingasis kūnas būtų nužemintas... Kadangi čia negali būti jokio vidurio: arba aš jį paniekinu, arba jis sumenkina mane. Geriau būti Viešpaties nei savo kūno vergu.

3. Per tariamąjį teismą mūsų Viešpats tyli – Iesus autem tacebat (Mt 26, 63). Vėliau jis atsakinėja į Kajafo ir Piloto klausimus... Bet silpnavaliam ir netyram Erodui – nė žodžio (plg. Lk 23, 9): juk gašlumo nuodėmė taip sugadina žmogų, jog netgi Išganytojo balsas jo nepasiekia.

Jeigu tu matai, kad aplinka nepriima tiesos, tylėk ir melskis, marinkis... ir lauk. Netgi tos sielos, kurios atrodo labiausiai prarastos, iki pat pabaigos turi galimybę sugrįžti į Dievo meilės glėbį.

4. Tuoj bus paskelbtas nuosprendis. Pilotas pašaipiai taria: „Ecce rex vester! Štai jūsų karalius!“ (Jn 19, 14). Įsiutę kunigai atsako: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių!“ (Jn 19, 15).

Viešpatie, o kur Tavo draugai? Kur Tavo pavaldiniai? Jie Tave apleido. Šis pakrikimas trunka jau dvidešimt amžių... Mes visi bėgame nuo Kryžiaus, nuo Tavo Šventojo Kryžiaus.

Kraujas, kančia, vienatvė ir nenumalšinamas sielų troškulys – tokia Tavo karališkoji palyda…

5. Ecce homo! – Štai žmogus! (Jn 19, 5). Širdis krūpčioja, matant Šventąją mūsų Viešpaties Žmogystę, virtusią viena žaizda.

„O jei kas jį paklaus: Iš kurgi tos žaizdos tavo krūtinėje?, jis atsakys: Jas gavau muštynėse bičiulių namuose“ (Zch 13, 6).

Pažvelk į Jėzų. Kiekviena žaizda – priekaištas, kiekvienas rimbo kirtis – pagrindas atgailauti dėl tavo ir mano kalčių.