Dešimtoji stotis. Jėzui nuplėšia drabužius

Kai Viešpats pasiekia Kalvarijos viršūnę, jam duoda išgerti truputį vyno, sumaišyto su tulžimi – savotiško narkotiko, šiek tiek sumažinančio nukryžiavimo kančią. Jėzus tik paragauja, kad parodytų dėkingumą už šią gailestingumo apraišką, bet negeria (plg. Mt 27, 34). Jis atsiduoda mirčiai visiškai laisva valia – iš Meilės.

Tada kareiviai nuplėšia Kristui drabužius.

„Nuo kojos pado iki viršugalvio nėra jame sveikos vietos. Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos – nevalytos, netvarstytos, aliejumi nepateptos“ (Iz 1, 6).

Budeliai pasiima Jo drabužius ir pasidalija juos tarpusavyje į keturias dalis. Tačiau tunika yra be siūlės, tad jie susitaria: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kam ji teks“ (Jn 19, 24).

Taip ir vėl išsipildo Šventasis Raštas: „Jie dalijasi tarp savęsdrabužius ir dėl mano apdaro kaulelius meta“ (Ps 21, 19).

Išrengtas ir apiplėštas, visiškas skurdžius. Viešpačiui nelieka nieko, tik ta medžio nuopjova.

Kristus – Kelias į Dievą. Bet Kristus yra ant Kryžiaus, o kad užkoptume prie Kryžiaus, mūsų širdis turi būti laisva, neprisirišusi prie žemiškųjų dalykų.

MINTYS APMĄSTYMUI

1. Nuo pretorijaus iki Kalvarijos kalno Jėzus kentė įsiutusios minios įžeidinėjimus, kareivių šiurkštumą, teismo tarybos patyčias... Panieką ir piktžodžiavimą... Ir nė vieno skundo, nė vieno prieštaravimo. Netgi tada, kai be jokios atjautos nuplėšiami prie odos prilipę drabužiai.

Dabar aš suprantu, koks esu neišmanėlis, kai ieškau sau pateisinimų ar tuščiai plepu. Tvirtai pasiryžtu: dirbsiu ir tyliai kentėsiu dėl savo Viešpaties.

2. Žaizdotas Jėzaus kūnas iš tiesų yra kančių atvaizdas...

O aš taip dažnai ieškau visokių patogumų, tenkinu savo užgaidas, esu apsileidęs ir šykštus... Ir perdėtai rūpinuosi savo kūnu.

Viešpatie, per savo Kančią ir Kryžių duok man jėgų apmarinti savo jusles bei išsižadėti visko, kas tik mane atitolina nuo Tavęs.

3. Tau, linkusiam nusiminti, pasakysiu labai guodžiančią mintį – žmogui, darančiam visa, ką jis gali, Dievas neatsako savo malonės. Mūsų Viešpats yra Tėvas – jeigu vienas Jo vaikų tyliai kreipiasi į Jį savo širdyje: „Mano Dangiškasis Tėve, aš čia, padėk man...“, jeigu jis kreipiasi ir į Dievo Motiną, kuri yra ir mūsų Motina, tai jis ras išeitį.

Bet Dievas yra reiklus. Jis prašo tikros meilės. Jam nereikia išdavikų. Mes privalome ištikimai kovoti šią dvasinę kovą – laimės žemėje siekti pasiaukodami.

4. Tikros kliūtys, atskiriančios tave nuo Kristaus: puikybė, geidulingumas... – įveikiamos malda bei atgaila. Melsdamasis, marindamasis ir pamiršęs save, turi rūpintis kitais. Jei tu taip gyvensi, pamatysi, kaip dingsta dauguma dabar patiriamų sunkumų.

5. Kai stengiamės iš tiesų būti ipse Christus, pačiu Kristumi, mūsų gyvenime persipina tai, kas žmogiška, su tuo, kas dieviška. Visos mūsų pastangos, netgi pačios nereikšmingiausios, įgyja amžinosios vertės, nes jomis vienijamės su Jėzaus auka ant Kryžiaus.