Vienuoliktoji stotis. Jėzų kala prie Kryžiaus

Dabar jie kryžiuoja mūsų Viešpatį, o kartu su Juo ir du piktadarius: vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Tuo metu Jėzus meldžiasi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).

Jėzų į Kalvariją atvedė Meilė. Ir ant Kryžiaus visi Jo gestai ir žodžiai yra iš meilės – šviesios ir stiprios meilės.

Vienu mostu, vertu Amžinojo Kunigo, – be tėvo ir motinos, be kilmės sąrašo (plg. Žyd 7, 3), – Jis atveria savo glėbį visai žmonijai.

Kartu su kūjo dūžiais Jėzų prikalant ataidi pranašiški Šventojo Rašto žodžiai: „Jie pervėrė mano rankas, mano kojas, jie sutrynė mane į mirties dulkes. Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus, o jie tik žiūri, tik mane stebi...“ (Ps 21, 17–18)

„Mano tauta, ką gi aš padariau, kuo gi tave nuvarginau? Atsakyk man!“ (Mch 6, 3).

Iš sielvarto plyštančiomis širdimis nuoširdžiai Jėzui tariame: aš esu Tavo, Tau save atiduodu ir mielai leidžiuosi prikalamas prie Kryžiaus, kad šios žemės kryžkelėse mano siela būtų pašvęsta Tau, Tavo garbei bei Atpirkimui, kad dalyvaučiau visos žmonijos atpirkimo darbe.

MINTYS APMĄSTYMUI

1. Štai Jėzus jau prikaltas prie medinio Kryžiaus. Budeliai negailestingai įvykdė nuosprendį. Viešpats su begaliniu romumu leido jiems atlikti savo darbą.

Tokie kankinimai nebuvo būtini. Jis galėjo išvengti šio sielvarto, šių pažeminimų ir prievartos, šio neteisingo teismo bei gėdingos bausmės, vinių ir ieties... Bet Jis norėjo visa tai iškęsti dėl tavęs ir dėl manęs. O mes? Ar mes sugebėsime atsakyti tuo pačiu?

Galimas daiktas, kad būdamas vienas priešais Nukryžiuotąjį pradėsi verkti. Nesistenk susilaikyti... Bet padaryk, kad šios ašaros virstų pasiryžimu.

2. Aš taip myliu Kristų ant Kryžiaus, kad kiekvienas Nukryžiuotojo atvaizdas yra tarsi švelnus mano Dievo priekaištas: „Aš kenčiu, o tu… Tu esi bailys. Aš tave myliu, o tu… Tu mane užmiršti. Aš prašau tavęs, o tu… Tu atsisakai. Aš esu čia – ištiesęs rankas kaip Amžinasis Kunigas, iškęsdamas visa, kas gali būti iškentėta iš meilės tau… O tu skundiesi dėl mažiausio nesusipratimo, dėl menkiausio pažeminimo...“

3. Kokie gražūs tie kryžiai, iškelti ant kalnų viršūnių ir didžiųjų paminklų, ant katedrų šelmenų!.. Tačiau Kryžius turi būti įsmeigtas ir į pačią pasaulio šerdį.

Būtent čia Jėzus nori būti išaukštintas: triukšmingose gamyklose bei dirbtuvėse, tyliose bibliotekose, gatvių erzelynėje, laukų ramybėje, uždarame šeimos rate, žmonių susibūrimuose, stadionuose... Visur, kur krikščionis gyvena garbingai, jis privalo su savo meile iškelti Kristaus Kryžių, viską patraukiantį prie savęs.

4. Tik po daugelio metų vienas kunigas atrado nuostabų dalyką: jis suprato, kad Šv. Mišios yra tikras darbas – operatio Dei, Dievo veiksmas. Tą dieną, aukodamas Šv. Mišias, jis išgyveno skausmą, džiaugsmą ir nuovargį. Savo kūnu jis pajuto sekinantį dieviškąjį darbą.

Iš Kristaus pirmosios Mišios – Kryžius – taip pat pareikalavo daug jėgų.

5. Prieš pradėdamas darbą, pasidėk Nukryžiuotąjį ant stalo arba šalia darbo įrankių. Kartkartėmis žvilgtelk į jį... Pajutęs nuovargį, pažvelk į Jėzų ir rasi naujų jėgų dirbti toliau.

Kadangi šis Nukryžiuotasis yra daugiau nei mylimo asmens paveikslas – tėvų, vaikų, žmonos, sužadėtinės. Jis yra viskas: tavo Tėvas, tavo Brolis, tavo Draugas, tavo Dievas ir Didžiausia visų tavo meilių Meilė.