Dvyliktoji stotis. Jėzus miršta ant Kryžiaus

Kryžiaus viršuje prisegtas užrašas skelbia, už ką Jis nubaustas: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“ (Jn 19, 19). Visi praeiviai užgaulioja Jėzų ir tyčiojasi iš Jo. „Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime...“ (Mt 27, 42)

Vienas iš piktadarių ima jį ginti: „Šitas nieko blogo nėra padaręs“ (Lk 23, 41).

Vėliau jis kreipiasi į Jėzų su nuolankiu prašymu, pilnu tikėjimo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23, 42).

„Iš tiesų sakau tau: dar šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

Prie Kryžiaus kartu su kitomis šventomis moterimis stovi Jo Motina Marija. Jėzus pasižiūri į ją, po to pažvelgia į savo mylimą mokinį ir taria Motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui sako savo mokiniui: „Štai tavo Motina!“ (Jn 19, 26–27).

Saulės šviesai užgesus, žemę apgaubia tamsa. Apie trečią valandą Jėzus sušunka: „Eli, Eli, lema sabachtani?“, tai yra: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46).

Tada, žinodamas, jog viskas tuoj bus įvykdyta, kad išsipildytų Raštas, Jis taria: „Trokštu!“ (Jn 19, 28).

Kareiviai pamirko kempinę perrūgusiame vyne ir užmovę ją ant yzopo vytelės prineša Jam prie lūpų. Jėzus paragauja to vyno ir sušunka: „Atlikta!“ (Jn 19, 30).

Šventyklos uždanga plyšta pusiau ir sudreba žemė, kai Viešpats galingu balsu sušunka: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46).

Ir Jis miršta.

Pamilk pasiaukojimą, nes jis – vidinio gyvenimo versmė. Pamilk Kryžių, nes jis – pasiaukojimo altorius. Pamilk skausmą taip, kad kaip Kristus išgertum kančios taurę iki dugno.

MINTYS APMĄSTYMUI

1. Et inclinato capite, tradidit spiritum – „Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią“ (Jn 19, 30).

Viešpats išleido paskutinį kvapą. Jo mokiniai dažnai girdėjo jį sakant: meus cibus est... – „mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jn 4, 34). Jis tai darė iki galo – kantriai, nuolankiai, nieko sau nepasilikdamas... Oboediens usque ad mortem (Fil 2, 8) – Jis buvo klusnus iki mirties, iki Kryžiaus mirties.

2. Kryžius. Kūnas, vinimis prikaltas prie medžio. Perdurtas šonas. Su Jėzumi pasilieka tiktai Jo Motina, kelios moterys ir vienas paauglys. O apaštalai? Kur jie? Ir kur tie, kurių negalavimus Jis išgydė: luošieji, aklieji, raupsuotieji?.. Kur tie, kurie Jį sveikindavo pasigėrėjimo šauksmais?.. Niekas neatsiliepia. Kristus skendi tyloje.

Galbūt kada nors ir tu išgyvensi Viešpaties vienatvę ant Kryžiaus. Ieškok tada paramos To, Kuris mirė ir prisikėlė. Rask sau prieglobstį Jo rankų, kojų ir šono žaizdose. Taip atsigaus tavo valia tęsti, kas pradėta, ir su nauju ryžtu vėl leisiesi į kelią, lydimas didesnės sėkmės.

3. Viena iškreipto asketizmo srovė Viešpatį ant Kryžiaus vaizduoja įsiutusį bei maištaujantį. Persikreipęs Jo kūnas, regis, grasina žmonėms: „Jūs mane sunaikinote, bet aš jums sviesiu atgal savo vinis, kryžių ir erškėčius“.

Tokie žmonės nepažįsta Kristaus dvasios. Jis iškentėjo visa, ką galėjo, – o būdamas Dievas, Jis galėjo tiek daug! – bet Jo Meilė buvo didesnė nei Kančia... Ir po mirties Jis sutiko, kad ietis Jam atvertų kitą žaizdą, idant tu ir aš rastume prieglobstį prie Jo mylimiausios Širdies.

4. Dažnai kartoju šią eucharistinio himno eilutę: Peto quod petivit latro poenitens. Ir visuomet mane sujaudina: prašyti, kaip atgailaujančiam nusikaltėliui!

Pastarasis suvokė esąs vertas tos žiaurios bausmės... Vienu žodžiu palenkęs Jėzaus širdį, jis atkėlė sau dangaus vartus.

5. Ant kryžiaus kabo nebegyvas Viešpaties kūnas. Minia, „pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę“ (Lk 23, 48).

Dabar, kai tu gailiesi, pažadėk Jėzui, kad priimsi Jo pagalbą ir daugiau Jo nebenukryžiuosi. Pasakyk tai su tikėjimu. Pakartok tai ne vieną sykį: aš Tave mylėsiu, mano Dieve, nes nuo pat savo gimimo, nuo pat savo vaikystės, Tu atidavei save į mano rankas – toks beginklis, bet pasitikintis mano ištikimybe.