Tryliktoji stotis. Jėzų nuima nuo Kryžiaus ir atiduoda į Motinos rankas

Skausmo prislėgta Marija stovi prie Kryžiaus, o su Ja – ir Jonas, tačiau ima temti, ir žydai primygtinai prašo, kad Viešpats būtų išneštas iš čia.

Gavęs iš Piloto leidimą, kurio pagal romėnų įstatymus reikia mirtininkams palaidoti, į Kalvariją ateina „vienas vyras,vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus, kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno laukdamas Dievo karalystės“ (Lk 23, 50–51). Su juo atvyksta ir Nikodemas, „kuris pirmiau jau buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio“ (Jn 19, 39).

Jie nebuvo vieši Mokytojo mokiniai. Jie nedalyvavo, kai buvo daromi didieji stebuklai, jie nelydėjo Jėzaus, kai Jis iškilmingai įžengė į Jeruzalę. Bet dabar, kai viskas taip blogai baigėsi, kai kiti išsibėgiojo, jie nebijo užstoti savo Viešpaties.

Jie dviese nuima Jėzaus kūną ir paguldo ant Švenčiausiosios Jo Motinos rankų. Sielvartas užlieja Mariją su nauja jėga.

„Kur nuėjo tavo mylimasis, o visų moterų gražiausioji? Kuriuo keliu pasuko tavo mylimasis, kad galėtume jo ieškoti kartu su tavimi?“ (Gg 6, 1).

Švenčiausioji Mergelė yra mūsų Motina, ir mes nenorime ir negalime palikti Ją vieną.

MINTYS APMĄSTYMUI

1. Jis atėjo išgelbėti pasaulio, o savieji Jo išsigynė prieš Pilotą.

Jis mums nurodė gėrio kelią, o jie tempia Jį Kalvarijos link.

Jis parodė pavyzdį visame kame, o jie pasirenka vagį ir žmogžudį.

Jis gimė, kad atleistų, o jie pasmerkia Jį – be kaltės – mirčiai.

Jis atėjo taikos takais, o jie paskelbia Jam karą.

Jis buvo šviesa, o jie atiduoda Jį tamsybių siautėjimui.

Jis atnešė Meilę, o jie atsimoka Jam neapykanta.

Jis atėjo karaliauti, o jie vainikuoja Jį erškėčiais.

Jis tapo vergu, kad mus išvaduotų iš nuodėmės, o jie prikala Jį prie Kryžiaus.

Jis priėmė kūną, kad duotų mums Gyvybę, o mes atsilyginame Jam mirtimi.

2. Aš nesuprantu tavosios krikščionio sampratos.

Ar tau atrodo teisinga, kad mūsų Viešpats mirė nukryžiuotas, o tu leidi sau gyventi bet kaip, niekuo nesirūpindamas?

Argi šis „bet kaip“ ir yra tas sunkus bei siauras kelias, apie kurį kalbėjo Jėzus?

3. Apaštalaudamas neleisk sau nusiminti. Tu nepralaimėjai, kaip ir Kristus nepralaimėjo ant Kryžiaus. Drąsos!... Irkis ir toliau prieš srovę, saugomas nekaltos bei motiniškos Marijos Širdies: Sancta Maria, refugium nostrum et virtus! – Tu esi mano prieglobstis ir stiprybė.

Nesirūpink. Būk ramus... Dievas turi labai nedaug draugų žemėje. Netrokšk palikti šį pasaulį. Neišsisukinėk nuo kasdieninės naštos, nors kartais tai mums ir prailgsta.

4. Jei nori būti ištikimas, visad pasikliauk Marija.

Nuo pat Angelo pasiuntinybės iki mirtino sielvarto po Kryžiumi mūsų Motina neturėjo kitos širdies ir kito gyvenimo – tik Jėzaus.

Kreipkis į Mariją meiliai ir pamaldžiai – kaip sūnus, tada ji išprašys tau ištikimybės bei atsižadėjimo malonę, kurios tu taip trokšti.

5. „Aš esu nieko vertas, nieko nesugebu, nieko neturiu, esu niekas...“

Bet Tu pakilai ant Kryžiaus, kad aš galėčiau savintis Tavo begalinius nuopelnus. Prie jų pridedu ir Dievo Motinos bei Šventojo Juozapo nuopelnus – jie yra mano, nes aš esu jų vaikas. Ir įgyju šventųjų bei daugelio sielų, atsidavusių Dievui, dorybių...

Tada žvilgteliu į savo gyvenimą ir sakau: „O, mano Dieve, kokia gūdi naktis! Tik kartkartėmis čia blyksteli šviesos spindulėlis – dėl Tavo didžio gailestingumo, į kurį aš taip menkai teatsiliepiu... Visa tai – daugiau nieko neturiu – aukoju Tau, Viešpatie„.