Keturioliktoji stotis. Jėzų laidoja

Visai netoli Kalvarijos, sode, Juozapas iš Arimatėjos buvo išsikaldinęs naują kapo rūsį uoloje. Kadangi ta diena buvo didžiųjų žydų Velykų išvakarės, Jėzus čia ir paguldomas. Paskui Juozapas „užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo“ (Mt 27, 60).

Jėzus atėjo į pasaulį be nieko. Taip pat be nieko, netgi be amžino poilsio vietos, Jis ir išėjo.

Viešpaties Motina – mano Motina – ir moterys, lydėjusios Mokytoją nuo pat Galilėjos, atidžiai viską prižiūrėjusios, taip pat nueina. Užslenka naktis.

Dabar viskas baigta. Mūsų Atpirkimo darbas atliktas. Dabar mes ir vėl esame Dievo vaikai, nes Jėzus numirė už mus ir Jo mirtis mus atpirko.

Empti enim estis pretio magno! (1 Kor 6, 20) – tu ir aš buvome brangiai nupirkti.

Kristaus gyvenimą ir mirtį mes privalome padaryti savo gyvenimu ir mirtimi. Mes turime mirti per savęs atsižadėjimą ir atgailą, kad Kristus gyventų mumyse per Meilę. O tada turime sekti Kristų trokšdami dalyvauti atperkant visą žmoniją.

Mes privalome paaukoti savo gyvenimą kitiems. Tik taip galime gyventi Jėzaus Kristaus gyvenimą ir tapti su Juo viena.

MINTYS APMĄSTYMUI

1. Naudodamiesi savo aukšta tarnybine padėtimi, Nikodemas ir Juozapas iš Arimatėjos, slapti Kristaus mokiniai, užstoja Jį. Vienatvės, visiško apleidimo bei paniekos valandą jie pasirodo audacter (Mk 15, 43) – su didvyriška drąsa!

Kartu su jais aš prieisiu prie Kryžiaus papėdės, savo meilės liepsna apglėbsiu Jo šaltą Kūną, Kristaus palaikus... Savo atgailos aktais bei apsimarinimais ištrauksiu iš Jo vinis... Suvyniosiu Jį į naują drobulę – savo nuskaistintą gyvenimą ir palaidosiu gyvoje uoloje – savo krūtinėje, iš kurios niekas negalės Jo atimti. Ir čia, Viešpatie, Tu pailsėsi!

Net jei visas pasaulis Tave apleistų ir paniekintų, serviam! – aš Tau tarnausiu, Viešpatie!

2. „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus“ (1 Pt 1, 18–19).

Mes sau nebepriklausome. Savo Kančia bei Mirtimi Jėzus Kristus atpirko mus. Mes esame Jo gyvenimas. Nuo dabar yra tik vienas gyvenimo būdas žemėje: mirti su Kristumi, kad su Juo ir prisikeltume, mirti, kol galėsime sakyti kartu su Apaštalu: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o manyje gyvena Kristus“ (Gal 2, 20).

3. Jėzaus Kančia – neišsemiama gyvybės versmė.

Kartais mumyse atgyja džiaugsmingas polėkis, nuvedęs Jėzų į Jeruzalę, o kartais – mirties kančia, pasibaigusi Kalvarijoje... Arba Jo pergalės prieš mirtį ir nuodėmę šlovė. Bet visuomet su mumis Jėzaus Kristaus Širdies meilė – džiaugsminga, skausminga, šlovinga.

4. Pirmiausia pagalvok apie kitus. Taip tu pereisi pasaulį ir, nors klysdamas, nes tai neišvengiama, skleisi aplink save gerumą.

O kai išmuš mirties valanda, kuri nepermaldaujamai ateis, tu pasitiksi ją džiaugsmingai, kaip Kristus, nes, kaip ir Jis, mes prisikelsime, kad gautume Jo Meilės atlygį.

5. Kai pasijuntu galįs pakartoti net žemiausiai puolusiųjų niekšybes ir nuodėmes, aiškiai suprantu, kad galiu būti neištikimas... Tačiau šis netikrumas yra viena iš Dievo Meilės dovanų, kuri verčia mane įsitverti kaip vaikui savo Tėvo rankos ir kasdien vis kovoti, kad neatsiskirčiau nuo Jo.

Ir tada esu tikras, kad Dievas nepaleis mano rankos. „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu“ (Iz 49, 15).