Ketvirtoji stotis. Jėzus susitinka savo Motiną

Vos pakilęs po pirmojo kritimo, Jėzus šalikelėje pamato savo Švenčiausiąją Motiną.

Su begaline meile Marija žiūri į Jėzų, o Jėzus – į Motiną. Jų akys susitinka ir širdys pasidalija viena kitos sielvartu. Marijos siela skendi didžiame sielvarte, Jėzaus Kristaus sielvarte.

„Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas, kuris ištiko mane...“ (Rd 1, 12).

Bet niekam tai nerūpi, niekas to nepastebi – niekas, tik Jėzus.

Simeono pranašystė išsipildė: „Tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 35).

Juodoje Kančios vienatvėje Dievo Motinos švelnumas, bendrumas, ištikimybė – tai tarsi balzamas jos Sūnui, tai josios „taip“ Dievo valiai.

Tu ir aš, vedami Marijos, mes taip pat norime Jėzų guosti visur ir visada priimdami Jo Tėvo – mūsų Tėvo – Valią.

Tik taip paragausime Kristaus Kryžiaus saldybės, tik taip jį apkabinsime su visa Meilės galia, nešdami Jį kaip pergalės ženklą visais žemės keliais.

MINTYS APMĄSTYMUI

1. Kuris žmogus neverktų, pamatęs Jėzaus Motiną taip baisiai kenčiančią?

Jos Sūnus sužeistas... O mes, bailiai, laikomės nuošaly, nenorėdami paklusti Dievo valiai.

Mano Motina ir Valdove, mokyk mane tarti „taip“, kuris, kaip ir tavasis „taip“, sutaptų su Jėzaus šauksmu Tėvui: non mea voluntas... (Lk 22, 42) – tebūna ne mano, bet Dievo valia.

2. Kokia didelė menkystė! Kiek įžeidimų! Mano, tavo, visos žmonijos…

Et in peccatis meis concepit me mater mea! – Mano motina nuodėmėje mane pradėjo (Ps 50, 7). Aš, kaip ir visi žmonės, gimiau paženklintas pirmųjų mūsų protėvių nuodėmės. O vėliau... ir savo paties nuodėmių: maištavau mintimis, troškimais, darbais...

Kad apvalytų mus nuo šio sugedimo, Jėzus panoro nusižeminti prisiimdamas tarno išvaizdą (plg. Fil 2, 7) ir įsikūnydamas nesuteptose Švč. Mergelės Marijos įsčiose, savo Motinos, kuri taip pat yra tavo ir mano Motina. Trisdešimt metų Jis praleido kaip vienas iš daugelio, niekam nežinomas, dirbdamas sykiu su Juozapu. Vėliau Jėzus mokė, darė stebuklus... O mes, mes Jam atsilyginome Kryžiumi.

Ar tai nepakankamas pagrindas gailesčiui sužadinti?

3. Jėzus tikėjosi sutikti savo Motiną. Kiek daug vaikystės prisiminimų! Betliejus, tolimasis Egiptas, Nazareto kaimelis. Dabar ir vėl Jis nori, kad ji būtų šalia Jo, Kalvarijoje.

Ir mums jos reikia!.. Kai tamsią naktį vaikelis išsigąsta, jis šaukia: „Mamyte!“

Taip ir aš dažnai jaučiu poreikį šauktis jos iš visos širdies: „Mama! Mamyte! Nepalik manęs!“

4. Iki visiško savęs atsižadėjimo likę keli žingsniai. Jei tau tai dar nepavyko, nesijaudink ir toliau stenkis. Ateis ta diena, kai nebematysi jokio kito kelio, tik Jį – Jėzų, Jo Švenčiausiąją Motiną ir antgamtines priemones, kurias mums paliko Mokytojas.

5. Jei mes esame tikėjimo sielos, tai žemiškiems įvykiams suteiksime labai reliatyvią reikšmę, kaip šventieji... Viešpats ir Jo Motina neapleis mūsų ir, kai tik reikės, jie pasirodys šalia, kad pripildytų savųjų širdis ramybės bei saugumo.