Šeštoji stotis. Veronika nušluosto Jėzui veidą

„Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku“ (Iz 53, 2–3).

Ir vis dėlto tai Dievo Sūnus eina pro šalį. Pamišęs... pamišęs iš Meilės!

Moteris, vardu Veronika, prasiveržia pro minią su baltu sulankstytu audeklu ir juo pamaldžiai nušluosto Jėzaus veidą. Mūsų Viešpats palieka savo Šventojo Veido atspaudą ant trijų šios drobės dalių.

Mylimą Jėzaus veidą, kuris šypsojosi vaikams ir buvo šlovingai atsimainęs ant Taboro kalno, dabar temdo skausmas. Bet šis skausmas mus skaistina; šis prakaitas ir šis kraujas, iškreipiantis ir pritemdantis Jo veido bruožus, mus apvalo.

Viešpatie, padėk man ryžtis per atgailą nusiplėšti tą apgailėtiną kaukę, kurią užsitraukiau savo niekingais darbais... Ir tada – tik tada, kai pasuksiu kontempliacijos ir atsiteisimo keliu, mano gyvenime išryškės tikrieji Tavo gyvenimo bruožai. Ir taip mes vis labiau tapsime panašūs į Tave.

Mes būsime kiti Kristūs, pats Kristus, ipse Christus.

MINTYS APMĄSTYMUI

1. Mūsų nuodėmės buvo Jėzaus Kančios priežastis, tos gėlos, kuri iškraipė mieliausią Jo – perfectus Deus, perfectus homo, tobulo Dievo, tobulo Žmogaus – veidą. O dabar regėti Viešpatį trukdo tie patys niekingi mūsų darbai – per juos Viešpaties vaizdas tampa neperregimas ar net iškraipytas.

Kai žvilgsnis drumstas, o akys apsiblaususios, reikia eiti į šviesą. Kristus yra pasakęs: Ego sum lux mundi (Jn 8, 12) – „Aš – pasaulio šviesa“. Ir pridūręs: „Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“.

2. Nuolat stenkis pažinti Švenčiausiąją Jėzaus Žmogystę... Tada Jis sužadins tavo sieloje nepasotinamą alkį, „beprotišką“ norą regėti Jo Veidą.

Ir šis troškimas, kurio neįmanoma numalšinti žemėje, ne kartą tau teiks paguodą.

3. Šventasis Petras rašo, kad per Jėzų Kristų Dievas „mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4).

Toks mūsų dievinimas nereiškia, kad mes nustojame buvę žmonės… Taip, mes – žmonės, tačiau mes esame tokie žmonės, kuriems sunki nuodėmė kelia siaubą, lengva kaltė bjauri ir kurie, kasdien patirdami savo pačių silpnumą, tuo pačiu išgyvena ir Dievo stiprybę.

O jei taip, niekas negalės mūsų sustabdyti: nei aplinkinių atsiliepimai, nei mūsų aistros, nei šis maištaujantis mūsų kūnas – juk mes esame niekšai, nei puikybė, nei... vienatvė.

Krikščionis niekada nėra vienas... Ir jei jautiesi apleistas, taip yra todėl, kad tu nenori žiūrėti į Kristų, einantį pro šalį taip arti tavęs, bet… galbūt su Kryžiumi.

4. Ut in gratiarum semper actione maneamus!¹ Mano Dieve, dėkoju Tau, dėkoju Tau už viską: už tai, kas man kliudo, už tai, ko nesuprantu, už tai, kas mane verčia kentėti.

Tik kalto smūgiu nuo marmuro luito atskeliama tai, kas nereikalinga. Taip ir Dievas kala savo Sūnaus atvaizdą mūsų sielose. Būk dėkingas Dievui už šias glamones!

5. Jei mums, krikščionims, tenka vargti, tai tik todėl, kad savo gyvenime neįžvelgiame visos dieviškosiosios jo prasmės.

Ten, kur ranka pajunta erškėčių spyglius, akys išvysta puikių ir kvapnių rožių puokštę.