Septintoji stotis. Jėzus parpuola antrą kartą

Už miesto sienų nusilpęs Jėzaus kūnas nebeatlaiko – antrą kartą Jis krenta ant žemės tarp šaukiančios minios ir besistumdančių kareivių.

Išsekęs kūnas ir sielvartas parklupdo Jėzų antrą kartą. Visos žmonių nuodėmės – ir mano – prislegia Jo Švenčiausiąją Žmogystę.

„Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 4–5).

Jėzus suklumpa, bet Jo kritimas mus pakelia, o mirtis – prikelia.

Mes vis suklumpame, bet Jėzus visada į tai atsako dar atkakliau mus atpirkdamas, gausiai teikdamas atleidimo malonę. Ir kad niekas neprarastų vilties, Jis vėl sunkiai keliasi ir apsikabina Kryžių.

Tegul mūsų klaidos bei pralaimėjimai daugiau nebeatskiria mūsų nuo Tavęs. Kaip silpnas vaikelis atgailaudamas puola į stiprias tėvo rankas, taip tu ir aš tvirtai laikysimės Jėzaus jungo. Tik tokia atgaila bei nuolankumas mūsų žmogiškąjį silpnumą pavers dieviškąja stiprybe.

MINTYS APMĄSTYMUI

1. Jėzų parkniubdo Kryžiaus sunkumas, o mus – šio pasaulio vilionės.

Jis verčiau kris, bet Kryžiaus nepaleis. Būtent taip Jėzus išgydo meilės stygių – mūsų nuopuolių priežastį.

2. Tu nusiminęs? Kodėl? Gal dėl savo nuodėmių ir menkystės? Gal dėl savo pralaimėjimų, kartais nuolatinių? O gal dėl labai rimto nuopuolio, kurio nesitikėjai?

Būk nuoširdus. Atverk savo širdį. Matai – dar niekas neprarasta. Tu vis dar gali eiti toliau: labiau mylintis, jautresnis, tvirtesnis.

Dievas yra tavo mylintis Tėvas – ieškok prieglobsčio dieviškojoje įsūnystėje. Ji tavo saugumas, toji prieplauka, kurioje gali nuleisti inkarą, kad ir kas darytųsi tavo gyvenimo jūros paviršiuje. Čia tu rasi džiaugsmą, tvirtumą, optimizmą, pergalę!

3. Tu man sakei: „Tėve, man iš tiesų dabar blogai“.

Ir aš pašnibždėjau tau į ausį: „Paimk ant savo pečių mažą to kryžiaus dalelę, nors dalelytę. O jeigu tu vis tiek jo negali pakelti, palik jį visą ant stiprių Jėzaus pečių. Ir nuo šiol kartok su manimi: Mano Viešpatie ir mano Dieve, į Tavo rankas atiduodu praeitį, dabartį ir ateitį, tai, kas menka, ir tai, kas didinga, tai, ko mažai, ir tai, ko daug, tai, kas laikina, ir tai, kas amžina“.

Ir būk ramus.

4. Kartais svarstydavau, kuris kankinys yra didesnis: ar tas, kuris dėl tikėjimo priima mirtį nuo Dievo priešų rankos, ar tas, kuris metų metais dirba nesiekdamas jokio kito tikslo – tik pasitarnauti Bažnyčiai bei sieloms, ir sensta šypsodamasis, nepastebimas…

Man atrodo, kad tyli kankinystė herojiškesnė... Tai – tavo kelias.

5. Kad sektume Viešpatį ir bendrautume su Juo, turime nusižeminti – paminti save pačius, kaip kad vynuogės sutraiškomos vyno presu.

Jeigu paminame savo menkybę – nes mes esame menki – tai Jis įsikuria mūsų sielose. Kaip anuomet Betanijoje: Jis kalba mums, o mes – Jam, su pasitikėjimu, kaip draugai.