Aštuntoji stotis. Jėzus ramina verkiančias moteris

Minioje, susirinkusioje pažiūrėti į praeinantį Viešpatį, kelios moterys nepajėgia nuslėpti sielvarto ir paplūsta ašaromis, galbūt prisiminusios tas šlovingas Jėzaus Kristaus dienas, kai visi susižavėję šaukdavo: bene omnia fecit (Mk 7, 37) – Jis visa gerai padarė.

Bet Viešpats nori suteikti šioms raudoms dvasinį pobūdį ir ragina moteris apverkti nuodėmes, kurios ir yra tikroji Jo Kančios priežastis ir už kurias žmonių laukia griežtas Dievo teismas:

„Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!.. Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“ (Lk 23, 28; 31)

Tavo nuodėmės, mano nuodėmės – visų žmonių nuodėmės iškyla priešais mūsų akis. Visas blogis, kurį padarėme, ir tas gėris, kurio neįgyvendinome. Apgailėtinas vaizdas: nesuskaičiuojami nusižengimai bei niekšybės, kurias būtume įvykdę, jei Jis, Jėzus, nebūtų mūsų sustiprinęs savo mylinčio žvilgsnio šviesa.

Koks išties trumpas gyvenimas kaltėms išpirkti!

MINTYS APMĄSTYMUI

1. Tu man sakai: šventieji paplūsta graudžiomis ašaromis, apmąstydami mūsų Viešpaties Kančią. Tuo tarpu aš…

Galbūt taip yra todėl, kad tu ir aš stebime tas scenas, bet jų "neišgyvename".

2. „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Dar daugiau – jie išsitempia Jį iš miesto nukryžiuoti.

Jėzaus atsakas į tai – raginimas atgailauti dabar, kol mūsų siela kelyje ir dar yra laiko.

Nuoširdžiai apgailėti savo nuodėmes. Sielotis dėl begalinio žmonių piktavališkumo, pasmerkusio Viešpatį mirti. Atsiteisti už tuos, kurie atkakliai tebesiekia Kristaus auką ant Kryžiaus padaryti bevaisę.

3. Reikia vienyti žmones, reikia juos suprasti, reikia jiems atleisti.

Niekada nestatyk kryžiaus vien tam, kad primintum, jog vieni žmonės žudė kitus. Toks kryžius taptų šėtono ženklu.

Kristaus Kryžius kviečia nutilti, atleisti ir melstis tiek už vienus, tiek ir už kitus, kad visi pasiektų ramybę.

4. Mokytojas ne kartą praeina visai arti mūsų. Jis žiūri į mus... Jei ir tu į Jį žiūrėsi, jei Jo klausysi ir neatstumsi, Jis išmokys tave visiems savo poelgiams suteikti antgamtinę prasmę... O tada ir tu, kad ir kur būtum, būsi paguodos, taikos ir džiaugsmo sėjėjas.

5. Nesvarbu, kiek tu mylėsi, vis tiek tavo meilės bus per maža.

Žmogaus širdis turi labai didelį „plėtimosi koeficientą“. Mylinti širdis pranoksta pati save ir todėl gali įveikti visas kliūtis.

Jeigu tu myli Viešpatį, tada nebus tokio kūrinio, kuris nerastų vietos tavo širdy.