Devintoji stotis. Jėzus parpuola trečią kartą

Ant Kalvarijos šlaito, likus keturiasdešimt ar penkiasdešimt žingsnių iki viršūnės, Viešpats parpuola trečią kartą. Jėzus nebeišsilaiko ant kojų: jėgos Jį apleidžia, ir Jis guli ant žemės visiškai išsekęs.

„Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio“ (Iz 53,7).

Visi prieš Jį.... Tiek miesto gyventojai, tiek ir atvykėliai, fariziejai, kareiviai ir aukštieji kunigai... Visi budeliai. Marija – Jo motina ir mano Motina – verkia.

Jėzus vykdo savo Tėvo valią! Vargšas – Jis yra nuogas. Kilnus – ką dar Jis galėtų atiduoti? Dilexit me, et tradidit semetipsum pro me (Gal 2, 20) – Jis pamilo mane ir paaukojo save už mane.

Mano Dieve, padaryk taip, kad aš nekęsčiau nuodėmės ir, apkabinęs Šventąjį Kryžių, susivienyčiau su Tavimi, kad savo ruožtu vykdyčiau Tavo mylinčią Valią... Nutraukčiau bet kokius žemiškus saitus, nieko kito nesiekdamas, tik Tavo šlovės... Didžiadvasiškai, nieko sau nepasilikdamas, kaip deginamąją auką Tau save atnašaučiau.

MINTYS APMĄSTYMUI

1. Šįkart Viešpats nebeįstengia atsikelti: kokia slegianti mūsų niekšybių našta! Iki bausmės vykdymo vietos Jį nutempia lyg maišą. Jis leidžiasi, neištaria nė žodžio.

Jėzaus nuolankumas – tai Dievo, pakeliančio mus ir išaukštinančio, visiškas savęs apiplėšimas. Ar dabar supranti, kodėl aš tau patariau pakloti savo širdį ant žemės, kad kitiems žengti būtų minkščiau?

2. Kaip sunku pasiekti Kalvarijos viršūnę!

Tu taip pat privalai nugalėti save, kad neišsuktum iš kelio... Ši kova yra kažkas nuostabaus, tai – tikrasis Dievo meilės įrodymas, Dievo, kuris nori, kad mes būtume stiprūs, nes virtus in infirmitate perficitur (2 Kor 12, 9) – dorybė geriausiai pasireiškia per silpnumą.

Viešpats žino: kai jaučiamės silpni, mes artinamės prie Jo, dar karščiau meldžiamės, daugiau save apmariname, labiau mylime savo artimą. Ir taip tampame šventi.

Būk dėkingas Dievui už tai, kad Jis leidžia pagundas... Ir už tai, kad su jomis kovoji.

3. Ar tu nori iš arti sekti Jėzų, iš labai arti?.. Atsiversk Šventąją Evangeliją ir perskaityk mūsų Viešpaties Kančią. Bet skaityti maža – gyvenk ja. Tai didelis skirtumas. Jei tik skaitysi, prisiminsi tai, kas kažkada įvyko, o jei išgyvensi – dalyvausi tame įvykyje, būsi vienas iš jo veikėjų.

Tuomet leisk savo širdžiai atsiverti ir priglusti prie Viešpaties. Ir vos tik pastebėsi, jog ji sprunka šalin, jog tu, kaip ir kiti, esi bailys, prašyk atleidimo už savo ir mano bailumą.

4. Tau atrodo, kad žemė slysta iš po tavo kojų. Aplink nematyti jokios išeities. Šįkart neįmanoma įveikti sunkumų.

Bet argi tu ir vėl pamiršai, kad Dievas yra tavo Tėvas? Visagalis, be galo išmintingas ir gailestingas. Jis negali siųsti tau nieko blogo. Tai, kas kelia tau rūpestį, yra tau į gera, nors tavo kūno akys dabar ir aklos. Omnia in bonum!¹ Viešpatie, teišsipildo dar kartą ir visada Tavo išmintingiausioji Valia!

5. Dabar supranti, kaip tu vertei kentėti Jėzų, ir tave apima sielvartas. Kaip paprasta Jo atsiprašyti ir apverkti savo praeities išdavystes! Tavo troškimas atsiteisti nebeišsitenka tavo krūtinėje!

Visa tai gerai. Tačiau nepamiršk, kad atgailos dvasia labiausiai pasireiškia, kai vykdoma kiekvienos akimirkos pareiga, kad ir kiek tai kainuotų.